sudveiluoti

sudveilúoti tr. 1. žr. sudvailuoti 2: Bėrelis kad ir jaunas, bet sudveilúotas gerai traukė Vkš. Reik arklius sudveilúoti, kad nenueitų į svetimus javus Pkl. Arant reik arklius trumpiau sudveilúoti Lž. Čia, sudveiluoti geležiniais, ganėsi arkliai LzP. 2. sukryžiuoti: Štai pernai sudveilavo jis mūsų dobiliukus su svečios žemės smilgomis A.Vien. 3. suderinti: Sudveiluoti angelo dorybių su velnio žiaurumais A.Vien. \ dveiluoti; sudveiluoti